Olde English Spelling Bee yra vienas iš tų tikrai nepriklausomų leibelų (ne kokių nors dukterinių Sony BMG ar Warner Music padalinių), kurie leidžia šviežiausius muzikos projektus, dažniausiai mažabiudžečius ar visai bebiudžečius, tačiau pačius nuoširdžiausius ir kūrybiškiausius ar inovatyviausius.

Kas tai yra nuoširdumas? Kai tave pažemina, išmeta ir atstumia, bet tu dar turi pakankamai jėgų visiems parodyti, kiek atsarginių katapultų ir parašiutų tavyje glūdi, ir kaip garsiai gali apie tai išrėkti pasauliui.

Puikiai pamenu vieno-žmogaus-orkestrėlio The Ruby Suns albumą Sea Lion, pasirodžiusį 2008-aisiais. Tuomet linksmos vaikų darželio melodijos su spalvotu albumo viršeliu plaukė kartu su daugybe kitų indie naujienų ir užkliuvo. Yra kažkas. Kad tai jaunuolio Sun Ryan McPhun talentas, suprantu tik dabar, klausydamas šviežieną Fight softly.

Joanna Newsom pristato trečiąjį savo albumą Have one on me. Kompanija Dragcity šįkart priversta imtis ypatingų saugumo priemonių, nes Joannos 2006-ųjų Ys buvo nutekintas gerokai anksčiau prieš oficialų išleidimą - kai buvo paskolintas paklausyti Pičforko chebrai. Taigi, albumas naujas visiems ir visiems kartu. Daugiau kaip 2 valandų epopėją sudaro trys dalys, kiekvienoje jų po šešis kūrinius, kiekviename Joannos kūrinyje bent po kelis etapus, žodžiu, mirga-marga ir sunku atsekti prieš kelias minutes "užkabliavusį" sąskambį.

Trumpam grįžkime į praėjusius metus. Galima sakyti, kad kai ką ten pamiršome, galima - kad iš tolo jau matyti, kaip tie metai skambėjo. Klestėjo vienaląsčiai lo-fi projektai iš Bruklino apylinkių, iš kapų kėlėsi Jėzūs-Marijos, žodžiu, anūkams bus ką patyrinėti apie 2009. Pačioje metų pabaigoje pasirodęs debiutinis grupės A Grave with No Name albumas Mountain debris, be jokios abejonės, savyje talpina daugybę praūžusiems charakteringų momentų.

Albumas День радости - tai praėjusių metų gruodžio 14 dienos koncerto Jekaterinburge įrašas, jei neklystu, pirmasis oficialus šiuolaikinės Аквариум sudėties "gyvas" diskas. Kiekvienas, apsilankęs grupės koncerte žino, kad studijiniai B.G. ir kompanijos darbai išgryninami ir įgauna savo geriausią formą nesibaigiančių "akvariumistų" turų metu. Tad kodėl "laivas" pasirodo tik po dešimties susigrojimo metų?

Sąvoka progresyvus rokas liko kažkur toli, aštuntajame dešimtmetyje drauge su Emerson, Lake & Palmer, Jethro Tull ir Gentle Giant. Tai, kuo mus geba nustebinti ir sudirginti šiuolaikinė roko muzika, yra stilizuotas praeities atkartojimas, komiškas mėgdžiojimas - lyg Če portretas ant sienos be jokių piktų intencijų. Ir dar šiandien yra Yeasayer.

Režisieriaus Ang Lee filmas Taking Woodstock yra sukurtas pagal neseniai pasirodžiusią Elliot Tiber memuarų knygą. Autorius, kuris ir tapo pagrindiniu filmo herojumi, kelia abejotiną legendinio festivalio organizavimo interpretaciją. Esą jo už dolerį iš savivaldybės įgytas leidimas rengti muzikos festivalį "išgelbėjo" tinkamos vietos ieškojusį organizatorių Michael Lang, o jis asmeniškai supažindino Lang'ą su vietovės savininku Max Yasgur.

Prieš klausydamas naujo Massive Attack albumo Heligoland, ramiai, beveik su klasikinei muzikai būdinga rimtimi perklausiau 1998-ųjų šedevrą Mezzanine. Dar prisiminiau gyvą grupės pasirodymą 2008-ųjų vasarą Heineken Open‘eryje. Tada aplankė keistas jausmas, kad į tokį disciplinuotą ir enciklopedišką klausytoją kaip šiuo atveju aš, Massive‘ai veikiausiai numojo ranka. Bet nepaklausęs – nesužinosi. Play.

Populiarus ėjimas muzikos versle – žinomas atlikėjas išleidžia įvairių atlikėjų koverių albumą, o įvairūs atlikėjai savo ruožtu pagerbia žinomą atlikėją sugrodami po vieną jo kūrinį. Peter Gabriel albumą Scratch my back taip pat papildys kitų tribiutas jam – I‘ll scratch yours. Tačiau albumo idėja nėra tokia svarbi, svarbiausia, kad Peter Gabriel įrašė naują studijinį albumą – pirmą nuo 2002-ųjų Up.

Kažkada buvo laikai, kai grupės leisdavo albumus kasmet, dukart per metus, o tokios hyper-aktyvios asmenybės kaip Frank Zappa neapsiribodavo ir keturiais. Tuo tarpu šiandien britų indie-pop grupė Los Campesinos!