Kai žiūri filmą, ką tik gavusį šešis Oskarus, nori nenori užduodi sau kankinantį klausimą "ar iš tiesų vertas?", lyg žinotum, kas dedasi akademikų galvose. Tačiau įtemptus vaizdus kino teatro ekrane pakeitus titrams, klausimas apsisuko kitu kampu - "ar nesujauks šeši Oskarai šio kūrinio?". Ir jau pats imi kurti sąmokslo teorijas - gal tai eilinis amerikiečių bandymas pateisinti savo buvimą Irake? Tik tada kas yra "tai" - pats filmas ar šeši Oskarai?

Kaip supratau, filmo režisierius Chris Noonan norėjo pavaizduoti stiprią, kūrybingą, truputį keistoką moterį. Įlieti filmo laiku dar labai jauno feminizmo idėjų, bet kartu ir parodyti, jog moterys, kad ir kaip manytų esančios savarankiškos, be vyrų ir meilės niekaip. Šitą puikiausiai iliustruoja scena, kai dvi tvirtai nusprendusios netekėti trisdešimtmetės vos vyrui pasipiršus viena kitai puola į glėbį ir apsiašaroja. Savas kambarys ir finansinė nepriklausomybė – viskas, ko reikia moteriai kūrėjai, rašė Virginia Woolf, bet, regis, tam pritaria ir Noonanas. Režisierius daug norėjo, bet iki galo neišnorėjo.

Režisieriaus Ang Lee filmas Taking Woodstock yra sukurtas pagal neseniai pasirodžiusią Elliot Tiber memuarų knygą. Autorius, kuris ir tapo pagrindiniu filmo herojumi, kelia abejotiną legendinio festivalio organizavimo interpretaciją. Esą jo už dolerį iš savivaldybės įgytas leidimas rengti muzikos festivalį "išgelbėjo" tinkamos vietos ieškojusį organizatorių Michael Lang, o jis asmeniškai supažindino Lang'ą su vietovės savininku Max Yasgur.