„Po tos parodos pajutau, kad žmonės domisi šita technika atliktais papuošalais, rankinėmis, skrybėlaitėmis. Apėmė begalinis noras ir entuziazmas kurti. Supratau, kad Klaipėdai veltinis reikalingas, kad moterys nori puoštis, būti iškirtinės ir originalios. Tad ir ėmiausi įgyvendinti savo svajonę. Atidariau „Veltinio namus“, – pasakojo pašnekovė.
Žmonės ne tik grožėjosi Reginos kūriniais, bet ir patys bandė velti, dėl to atsirado didžiulis žaliavos poreikis. R. Doseth „Veltinio namuose“ buvo galima įsigyti ir vilnos, ir būtinų priemonių.
„Prekyba žaliava manęs tikrai nežavi, esu kūrėja. Tad kūryba man buvo ir liks svarbiausia“, – teigė Regina.
Šią vasarą „Veltinio namai“ duris atvėrė ir sostinėje, nes menininkė yra įsitikinusi, kad žmonėms reikia ir reikės ne tik veltinio žaliavos, bet ir veltinio aksesuarų, rūbų, interjero detalių. Paradoksas...
Klaipėdoje „Veltinio namai“ užsidarė, nes nuomojamos patalpos buvo parduotos. Dabar uostamiestyje Regina turi savo dirbtuves, kur žmonės gali rasti ir vilnos, ir darbų, ir pačią menininkę. Taip pat startuoja ir internetinė veltinio parduotuvė.
Veltinis – visiems metų laikams
Reginą dabar labiausiai žavi veltinio rūbai. Jos teigimu, veltinis, kaip ir linas, tinka visiems metų laikams. Velti, pasak kūrėjos, galima ant visko. Šiltesniam metų laikui Regina renkasi šilką, šifoną, ponjė, o vilna, pasak jos, gali būti kaip jungiamasis audinys. Reginos dirbtuvėse vėjas, dvelkiantis pro atvertą langą, plaiksto lengvučius šalikėlius, įspūdingus sijonus, vaikiškus rūbus, čia pat puikuojasi švarkeliai ir nepakartojami aksesuarai...
Veltinininkė negali atsidžiaugti, kad jau pradėjo dirbti su merino vilna, kurios plaukeliai plonyčiai (18–16 mikronų) ir labai gerai sukimba su audiniu – gaunami ypač gražūs, svarbiausia – švelnūs dėvėti plonyčiai rūbai. Vasariniams rūbams velti puikiai tinka merino vilna, sukaršta su šilko pluoštu.
„Nemoku apsakyti, kokia miela liesti toji vilna, tiesiog pūkas“, – netvėrė džiaugsmu Regina.
Rūbams, skirtiems šiltajam sezonui, žaliavą, spalvas, modelius R. Doseth renkasi labai vasariškus.
„Man labai skaudu girdėti, kad veltinis yra žiemai. Norisi rėkti – jūs net neįsivaizduojate, kaip puikiai jis tinka vasarai. Esu įsitikinusi, kad veltinis ir žiemą, ir vasarą turės savo vietą po saule Lietuvoje“, – tvirtai kalbėjo veltinininkė, dabar mintyse brandinanti veltinio besiūlių rūbų kolekciją.
Netikėta pradžia
Menanti skurdžią vaikystę ir ne ką laimingesnę jaunystę, klaipėdiškė Regina Doseth suspėjo įšokti į pašėlusiai greitai lekiantį gyvenimo traukinį ir dabar, pagavusi už uodegos sėkmės paukštę, džiaugiasi kurianti veltinio imperiją. Ne bet kokio, o dosetiško veltinio... Tik taip ji apibūdina savo išradingus kūrinius.
Reginos Doseth kelias į šią tekstilės sritį prasidėjo visai netikėtai nuo susitikimo su anyta Norvegijoje, kur šis amatas labai populiarus ir turi gilias tradicijas. Kad jis peraugtų į meną, nepakanka technologinių subtilybių, kokybiškos žaliavos, čia viską lemia talentas ir darbas. Atsispyrusi nuo viso to, Regina Doseth kyla į dangų link savo kūrybinės vaivorykštes.
Veltinio užuomazgos vaikystės kaime
„Atsimenu senuosius kaimo žmonių avėtus veltinius, močiutės audimus ir nėrinius... Aš ir dabar jaučiu savyje tą jų perduotą geną. Niekaip negalėjau tada suprasti, kodėl mama mane vertė velti nunertas vilnones kojines. Mums visada trūko pinigų... Viską reikėjo taupyti. Sugalvojau daryti tokius atvirukus iš suplėšytų popieriaus skiautelių. Deja, pinigų spalvotam popieriui irgi nelikdavo.
Šiandien apie tai pagalvojus skaudžiai dilgteli širdį... Kai buvau antroje klasėje, mano tėvai išsiskyrė, ir aš gavau tokį patėvį, apie kuriuos pasakojama baisiausiose pasakose. Tada prasidėjo mano vaikiški protestai: nenorėjau klausyti mokytojų nurodymų, pradėjau blogai mokytis, maištauti...“, – atvirauja Regina apie savo vaikystę.
Baigusi mokyklą išvažiavo į Klaipėdą prižiūrėti pagyvenusios moters, o tuo metu buvo didelė sumaištis: įmonės kūrėsi ir žlugo, ji dirbo pardavėja ir medaus fasuotoja, siūlė prekeiviams savo pasiūtus sijonus bei minkštas skudurines lėles. Tų pinigėlių užtekdavo tik kruopoms...
Nenusisekė ir pirmoji Reginos santuoka. Liko ji viena auginti sūnelį. Ieškodama gerai apmokamo darbo ji išvyko į Norvegiją, kur laimingo sutapimo dėka, rado ir savo gyvenimo draugą Oto.
Ne tik vyras, bet ir... veltinis
Norvegija buvo lemtinga šalis Reginai. Čia ne tik sutiko antrąjį savo vyrą ir sėkmingai ištekėjo, bet ir... atrado veltinį. Ištekėjusi už Oto, Norvegijoje svečiavosi ne kartą. Reginos anyta irgi meniškos sielos moteris. Mokė marčią rišti kilimus, austi... Pabandė ir velti.
Pirmieji bandymai buvo nelabai sėkmingi, bet veltinis nepaliko Reginos ramybėje. Mėgino kartą, kitą, trečią... Kol įsisavino šitą technologiją, teko Anglijoje lankyti skrybėlių gamybos kursus.
Kaip pati prisipažino, mokydamasi pas garsius užsienio veltinininkus Norvegijoje, Anglijoje, Danijoje sukaupė tiek žinių, kad nespėja visų įgyvendinti. Pačiai atrasti tas klojimo ir vėlimo technikas būtų prireikę dešimtmečių. Tad jau „atidirbtas“ technologijas papildžiusi savo kūrybinėmis galiomis, fantazijos mozaikomis, kantrybe ir... meile, kuria nuostabiausius, nepakartojamus, įvairiausių formų ir spalvų, šiltus, mielus, jaukius gaminius.
O ko tik nepamatysi menininkės dirbtuvėse... Rankinės, aksesuarai, įmantriausi galvos apdangalai, šalikai ir šalikėliai, pirštinaitės, simpatiški batukai kūdikiams, diržai, interjero detalės, užuolaidos, rūbai. „Nuotaka, kuriai sukūriau veltinio papuošalus, sakė, kad išsiskyrė iš kitų nuotakų ir kad jie pranoko jos lūkesčius“, – prisiminė menininkė. Regina prisipažino, kad gal dar anksti apie tai kalbėti, gal nedrąsu net taip ir galvoti, bet galbūt ateis laikas, kai galės apglėbti veltiniu visą Lietuvą.
autorius:
