Kai žiūri filmą, ką tik gavusį šešis Oskarus, nori nenori užduodi sau kankinantį klausimą "ar iš tiesų vertas?", lyg žinotum, kas dedasi akademikų galvose. Tačiau įtemptus vaizdus kino teatro ekrane pakeitus titrams, klausimas apsisuko kitu kampu - "ar nesujauks šeši Oskarai šio kūrinio?". Ir jau pats imi kurti sąmokslo teorijas - gal tai eilinis amerikiečių bandymas pateisinti savo buvimą Irake? Tik tada kas yra "tai" - pats filmas ar šeši Oskarai?

Moteris, buvusi žmona. Apie Kathryn Bigelow režisūrą šnekama tik tokiomis kategorijomis. Tačiau jeigu kiną apie karą galima vadinti poetiniu, tai čia poezijos daug. Ir ji nėra patriotinę ar motinišką ašarą spaudžianti, o daugiau žaidžianti prasmėmis. Kaip profesionalus išminuotojas prekybos centre renkasi javainius?

Misija DIY. Nežinia, ką apie filmą pasakytų Irake tarnavę amžininkai, tačiau išminuotojų būrys veikia savo nuožiūra, iracionaliai, tarytum bandydamas prisitaikyti prie margos Bagdado aplinkos. Improvizuojama, spėjama, nepataikoma. Rodos, tuoj išlys piktas generolas baltomis kelnėmis iš filmų apie Vietnamą ir pamokys nesilaikančius taisyklių kareivius. Generolų čia nėra iš principo, panašu, kad jie panašiame mėšle, kaip ir visi vietinių gyventojų nekenčiami JAV piliečiai.

Klaida. Ji gali būti vadinama filmo simboliu - tiek politine, tiek herojų profesijos, tiek siužeto prasme. Vietinio berniuko, pardavinėjančio amerikiečiams DVD diskus, kūnas aptinkamas teroristų slėptuvėje - išskrostas ir prikimštas bombų. Būrio vadas leidžiasi ieškoti berniuko šeimos, įsivelia į keletą ginkluotų musulmoniškų konfliktų. Bet tai ne tas berniukas, tik panašus. Ne komiškas atsitikimas, bet ir ne tragedija. Parašyčiau gyvenimas, bet kažkaip nuvalkiotai skamba.