Kas tai yra nuoširdumas? Kai tave pažemina, išmeta ir atstumia, bet tu dar turi pakankamai jėgų visiems parodyti, kiek atsarginių katapultų ir parašiutų tavyje glūdi, ir kaip garsiai gali apie tai išrėkti pasauliui.
Tekstai, kurie galėtų kviesti ir literatūrinei diskusijai prie arbatos puodelio, čia sprogdinami taip, kad tu suprastum, kaip iš tiesų skauda. Tokia skaudi patirtis No future part III, netrukus perauga į tikrą maratoną su kliūtimis - Richard II. The Monitor turi ir kitą istorinį refreną - JAV pilietinį karą, bet tai daugiau metaforiškas priminimas, į ką gali labai greitai virsti kiekvieno amerikietiškoji svajonė. Titus Andronicus dainuoja žmogiškai, t.y. savanaudiškai. Todėl minėtu nuoširdumu jie lenkia ir Kanados žvaigždūnus Arcade Fire (A more perfect union). Vos iš mirties taško pajudantis reikalas A plot in wich to piss išsivysto į 8 minučių post-punk maršą. Tai kaip Pixies, bet greičiau kaip Gun Club. Vėliau dar prisideda pianinas iš E-Street band skambesio. Albume sužiba daug atlikėjų iš Amerikos muzikos šauniausiųjų rato: Wye Oak,Vivian Girls, Ponytail ir kiti. Man patiko Titus Andronicus, nes jie savąsias tragedijas ir simfonijas (su gera doze pompastikos) kuria žvelgdami į turiningą amrikietiško grunge ir punk palikimą. Žinant jų geografinę padėtį, panašu, kad vaikinai ilgai negalvojo, ko imtis. Kai For score seven pasigirsta Neil Young'o lūpinė armonikėlė, pritariamas priedainis "You won't be laughing....", ir kareiviškas ragas, supranti, kad ir Amerikoj yra šaknys.. Ir autoritetai. 8 iš 10O dabar apie šią būseną detaliau. Prieš du metus pasirodęs debiutinis grupės Titus Andronicus albumas sulaukė visuotinai pozityvios kritikų ir publikos reakcijos. Pavadinimą nusidžiovę nuo kruviniausia laikomos Šekspyro tragedijos, niu-džersiečiai geba derinti striksintį indie su garažinėm gitarom, punk'ovu vokalu ir savo žemiečio Briuso Springsteen'o intonacijomis - bent dėl įdomumo. Beveik tas pats ir grupės antrajame - The Monitor.
